Siekis suvienyti įvairių sporto šakų atstovus, jų teisių gynimas ir atstovavimas interesams, siekis būti išklausytiems bei išgirstiems, siekis praskaidrinti šalies sporto institucijų veiklą – tai vieni pagrindinių naujai įsteigtos Nacionalinės sportininkų asociacijos tikslų. Šios asociacijos idėjos autorius ir laikinasis prezidentas – Justinas Kinderis. „Norint, kad mechanizmas gerai dirbtų, visos jo dalys turi gerai veikti. Taip ir sporte. Čia ir sportininkas, ir treneris, ir funkcionieriai, ir finansiniai ištekliai, viskas, turi dirbti kartu. Norime, kad visos sporto institucijos mus pripažintų, norime jose turėti savo atstovus“, – teigė 30-metis penkiakovininkas.
2017-ieji baigiasi ir Lietuvos sporto pasaulis skaičiuoja per šiuos metus iškovotus medalius, iškilusius talentus ar į elitą vėl sugrįžusius atletus, tačiau pačius sportininkus labiau kausto nerimas dėl ateities. Nuo Naujųjų metų naikinamas Lietuvos olimpinis sporto centras, todėl atsakomybę už sportininkų rengimą privalės perimti pakankamai laiko pasirengti tam neturėjusios sporto federacijos. Šioje situacijoje sportininkų nuomonės niekas net nepaklausė.

Apskritai, sportininko sąvoka kaip atskiras vienetas neegzistuoja Lietuvos sporto įstatyme. Problemų integruojantis į visuomenę turi ir profesionalias karjeras nutarę baigti sportininkai. Tad dėl susidariusios sudėtingos situacijos, kai sportininkai nuogąstauja dėl ateities, o pagrindinės sporto institucijos ne visada išgirsta sportininkų balsą, iniciatyvūs Lietuvos atletai susibūrė į Nacionalinę sportininkų asociaciją.

Vilniuje gruodžio 20 d. įvyko pirmasis sportininkų susirinkimas, kuriame buvo aptarti artimiausi asociacijos darbai, sportininkai pasidalijo savo problemomis ir idėjomis. Susirinkime dalyvavo 20 atletų iš 13 sporto šakų. Be J.Kinderio dar yra keturi asociacijos steigėjai – tai ėjikė Brigita Virbalytė, penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, maratonininkė Vaida Žūsinaitė ir dziudo imtynininkas bei Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas Marius Paškevičius.

Nacionalinės sportininkų asociacijos kūrimą palaiko daugelis žymiausių Lietuvos sportininkų. Prie jos jungiasi ir neįgalieji. Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius labai palaiko idėją. Asociacija siekia, kad ateityje kiekviena sporto šaka turėtų savo atstovus šioje naujoje organizacijoje.

Asociacija jau susisiekė su Europos sportininkų asociacija, bendravo ir su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu bei Kūno kultūros ir sporto departamento vadovais. Bus siekiama, kad sportininkai galėtų dalyvauti šioms organizacijoms priimant sprendimus. Sportininkai nori dalyvauti ir skirtingų federacijų veiklose, dalintis patarimais ar pasisemti gerų idėjų. Mat dėl netobulos sporto finansavimo sistemos ir daugybės kitų kriterijų, sporto federacijos dažniau kovoja ne dėl sporto populiarinimo, o dėl didesnio kąsnio iš valstybės.

– Kaip ir kada jūsų galvoje gimė idėja kurti Nacionalinę sportininkų asociaciją? – „Sporto gyvenimas“ paklausė Justino Kinderio.

– Iš tikrųjų idėja gimė bėgant. Tiesiog pagalvojau, kodėl mūsų federacijoje nėra, tarkim, sportininkų atstovo. Po to iš karto iškilo mintis, kodėl apskritai Lietuvoje nėra sportininkų atstovų. Juk yra visokių problemų ir niekas mums neatstovauja. Tai apgalvojau. Tada kaip tik buvo išvyka į Japoniją, į treniruočių stovyklą, su kitais olimpiečiais ten vykome spalio 28 – lapkričio 10 d. Ten ta mintimi pasidalinau su daugiau žmonių. Iš pradžių visi labai susidomėjo, bet po to aprimo. Tačiau galiausiai vėl atgaivinome tą mintį su M.Paškevičiumi ir B.Virbalyte. Tada jie mane vėl truputėlį „pajudino“ ir grįžę į Lietuvą pradėjome žiūrėti, kaip ir ką reikėtų daryti. Visi vienas kitą palaikėme ir ta idėja išsivystė. Žiūrime, kad dabar tai visai rimtas reikalas, rimta organizacija darosi. Nors, žinoma, reikia labai daug laiko ir pastangų, kad viskas normaliai veiktų, kad nebūtų tik „griaučiai“, kad būtų normali organizacija. Tam reikia labai daug laiko ir pagalbos iš šalies. Reikia žmogaus, kuris viską prižiūrėtų, nes mes juk visi dar esame profesionalūs sportininkai. Laikytis vien savomis pastangomis būtų tikrai nelengva.

– Tad tai toks dar šviežias reikalas, o ne keletą metų brandinta idėja.

– Taip. Tiesiog žinojau, jeigu negvildensiu tos idėjos, tai viskas ir užsimirš. Tad mes labai pasistengėme, kad viską padarytume dar prieš šventes. Juk po naujų metų sportininkai išvažiuoja į treniruočių stovyklas užsienyje ir jų nesugaudysi. Pats irgi jau sausio mėnesio pirmomis dienomis vyksiu į Pietų Korėją. Jei nebūtume pradėję, tai turbūt iki kito rudens nieko nebūtų buvę, viskas taip ir stovėtų. Ir dabar dar yra visokių nesutvarkytų reikalų.

– Jeigu ne Japonija, kur visi olimpiečiai kartu buvote, ar vis tiek pirmieji žmonės išgirdę šią idėją (ir tapę steigėjais) būtų tie patys?

– Iš tikrųjų su jais daugiausia bendravome. Tiesiog taip likimas susidėliojo. Su Brigita mes ir šiaip daug bendraudavome. Su Mariumi kažkada buvome Pietų Korėjoje kariškių čempionate. Praleidome labai smagiai laiką. Dabar Japonijoje iš vis buvome kaip broliai, nuo ryto iki vakaro kartu laiką leisdavome. Taigi ta idėja jau vystėsi ten. Jautėsi aktualumas, kad reikia. Netgi pirmasis susirinkimas tai parodė. Aišku, labai gaila, kad šiandien daugiau sportininkų negalime pakviesti, bet tikimės, jog niekas neįsižeidė. Tiesiog dabar tokios galimybės. Norime visi, kas gali, kad prisidėtų. Tai nėra kažkokia rinktinė grupė. Mes visi turime bendrą tikslą – padaryti sportininkams kuo geresnes sąlygas ir kad mus išgirstų. Norime, kad vyktų dialogas, komunikacija. Nemanau, kad sporto institucijoje kažkas yra nusiteikęs prieš sportininkus, ar kad jie neva yra prieš kažką nusiteikę. Tačiau komunikacijos vystymą galėtume palengvinti.

– Kokie pirmi asociacijos darbai jau nuveikti?

– Įvyko pirmasis susirinkimas. Iš tiesų kol kas mes negalime labai išsiplėsti, praplėsti narių ratą. Juk, jeigu bus labai daug narių, tai teks keisti vidinius įstatus. Todėl kol kas viskas vyksta mažesniame rate. Juk, pavyzdžiui, jei jau kitą dieną priimsime 100 narių, tai norint pakeisti kokią įstato eilutę, reikės didžiosios dalies tų sportininkų sutikimo. Bandome po truputį judėti mažesniame rate. Aišku, planų yra visokių. Galvojame ir apie virtualią erdvę, virtualų balsavimą, juk sportininkai daug keliauja. Po pirmojo susirinkimo ir iš sportininkų sulaukėme daug pasiūlymų. Dabar vyksta toks tarsi visko konspektavimas. Kitą dieną po susirinkimo prabudau su „didele“ galva. Reikėjo laiko, kad viskas susigulėtų ir galėtų normaliai judėti į priekį. Kol visi išsivažinės po stovyklas, norėtume sustyguoti organizacinę veiklą. Nenorime, kad tai būtų tiesiog mūsų, tų kelių steigėjų, sprendimai. Norime, kad viskas būtų kuo demokratiškiau. Jau prasidėjo ir diskusijos virtualioje erdvėje. Ieškome, pavyzdžiui, kas turi gabumų kurti internetinį tinklalapį ir pan. Pradiniai žingsniai jau yra. Registrų centre reikia gauti paramos gavėjo statusą, atidaryti sąskaitą ir t.t. Darbų dar milijonai.

– Esate laikinasis prezidentas. Neatsisakytumėte likti asociacijos vadovu?

– Nesikratau šių pareigų. Aišku, jei matyčiau, kad kas nors kitas labai nori ir gali, tai mielu noru sutikčiau užleisti, net ir palaikyčiau. Tiesiog steigiant asociaciją reikia steigėjų ir prezidento. Jei kolegos palaikys, tai galiu ir toliau būti. Norėčiau būti demokratijos ir skaidrumo pavyzdys, kai viskas aišku ir nėra paslėptų klausimų. Tiesiog, kas to imsis, jeigu ne mes? Gerai, galbūt rezultatas bus dar ne mums, bet tada galbūt ateities sportininkams. Aš nesijaučiu labai stiprus šioje srityje. Tačiau jaučiu, kad kasdien kažkas juda, kažko naujo išmoksti. Nors yra žmonių, susirinkimo metu matėsi, kurie daugiau susidūrę su organizaciniais reikalais. Tačiau jie galbūt užsiėmę, arba nemato savęs šiose pareigose. Aišku, čia kažkokios didelės naudos nėra, yra didžiulė atsakomybė, daug darbo.

– Žinoma, galbūt jums ir nereikia sėdėti nuo ryto iki vakaro kabinete, tačiau ar pavyks šias pareigas, darbą, suderinti su sportininko karjera?

– Manau prioritetus vis tiek pavyks sudėlioti. Juk ir tas sezoniškumas yra. Dabar toks laikas, kai dar kažkiek galima pasiblaškyti. O vasarą, prieš varžybų startus, turbūt nei vienas prisijungusių prie asociacijos narių nenorės aukoti savo laiko. Manau, aš ne išimtis. Tad stengiamės viską padaryti dabar. O paskui galvosime apie žmogų, kuris galėtų mums atstovauti, kaip sakote, galbūt netgi tame kabinete sėdėti ir viską kontroliuoti. Manau, toks darbuotojas tikrai reikalingas.

– Lankėtės ir LTOK, ir KKSD. Kaip šių institucijų vadovai priėmė žinią apie sportininkų asociacijos steigimą?

– Iš tikrųjų visi sakė, kad tai labai sveikintinas dalykas. Pasveikino mus, kad ėmėmės šios iniciatyvos. Taip pat dar kartą mums priminė, kad tai didelė atsakomybė. Tiesiog aptarėme bendrą sporto situaciją Lietuvoje, kalbėjome, kur mes galėtume dalyvauti – kokius sprendimus priimant? Buvo tokie bendri pokalbiai, kažko išskirtinio nebuvo. Gražiai pasikalbėjome, ir tiek.

2017 gruodžio mėn. 31 d. 17:15:25
Aistė LABINAITĖ, žurnalistė

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/kitos_sporto_sakos/asociacijos_ideja_gime_begant/